Yra sakančių, kad jau nebe didžiausias, bet vis tiek – vienas iš (±200 hektarų; iki milijono žmonių). Net jeigu ne didžiausias, tai bent jau tas, kuriame filmavo “Lūšnynų milijonierių”. Net jeigu ir nefilmavo, tai bent pora vaikų tame filme tikrai yra iš Dharavi lūšnynų.
Kai pagalvoji apie tokią vietą, lyg ir nori pamatyti, bet tuo pačiu, lyg ir nejauku. Tad nugirdęs, kad pora kambariokų planuoja vykti ten, prisijungiau. Nuo senamiestinės Mumbajaus dalies (Colaba) jie per pusvalandį pasiekiami traukiniu. Galima vykti ir su turu (± $10), kurio metu pamatysit daugiau “highlight’ų”, bet savarankiškas pasivaikščiojimas lygiai taip pat įmanomas.
Vaikai (nežinau, kiek jiems metų pase, bet Indijoje bent pusė keliautojų yra arba kosmonautai, arba vaikai) užsidarė didelio dorm’o kitame kambaryje ir jau traukia, tikriausiai, hash’ą. Nesvarbu, kad hostelis krikščioniškas ir prašymas nerūkyti (bendrai ir hašišo atskirai) kabo n vietų. Šalis fantastiška, bet jau sakiau ir dar, matyt, kad daug kartų kartosiu, pilna klišių ir į jas patenkančių keliautojų. Kadangi Mumbajus miestas iš brangesnių, o vieta, kurioje apsistojau yra viena vos kelių papuolančių į “pigiau grybo” kategoriją, tai ir stebiu čia žmones jau penkta diena. Vienviečiame ar dviviečiame tiek nepamatysi, kiek 20viečiame…
Neplanavau Mumbajuje užsibūti (ir vis dar nesu pamatęs bent pusės kiek įdomesnių dalykų, kurių čia ne tiek ir daug), bet buvau priverstas. Nuo atvykimo į Indiją lėkiau per šalies pietus, lyg su Muko batais ir ties Bijapuru neatlaikė jie, tiksliau organizmas – sugebėjo peršalti (kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų iš šiltųjų kraštų). Na, ir, kad nebūtų mažai, tai dar iš Bijapuro į Mumbajų išvykau naktiniu au-au-au-to-bu-bur-bur-bur-busu, kuriame net ir sveikas būdamas daugiau nei porai valandų neužmiegu – lyginant su Indijos, net blogiausi Lenkijos keliai, savu laiku, būtų buvę stiklo lygumo. Atvykęs dar sugebėjau užsiregistruoti viešbutyje, valandai išeiti pasivaikščioti ir valandai pasitaškyti spalvomis per Holi, bet paskui vos užmerkęs drabužius mirkimui, smigau. Porai dienų. Trečią dieną sparčiai kėliausi iš mirusiųjų, bet nutariau dar patempti gumą ir toli už viešbučio ribų nesiblaškyti, tad galima sakyti trys dienos Mumbajuje buvo apie nieką.
Blogiausia, kad bent kažkuriam laikui mano organizmas pareiškė streiką vietiniam maistui. Taip staiga, iš niekur nieko. Suprantu, kad kažkas panašaus galėtų būti pastojus, bet lyg ir nepriklauso man tai pagal programą. Tai, būna, lyg ir užsisakau kažką, bet paskui pažiūriu ir palieku, sukirtęs porciją vaisių salotų ir išgėręs lassi. Bandelės, sausainiai, įprastiniai (labiau europietiški) dalykai – lyg ir ok, bet kol kas daugiau gyvas šviežiomis sultimis nei maistu (nesiskundžiu).
Ir taip, galėčiau pradėti kone kas antrą įrašą iš Indijos. Bent jau spręsdamas iš to, ką per beveik dvi savaites pamačiau šalies pietuose. Prisiklausęs pletkų apie neitin patrauklų Chennai, kas yra pigiausia vieta nutūpti keliaujant iš Šri Lankos, palikau tam miestui tik dvi veiklas: įsigyti mobilaus telefono kortelę ir “Kindle Reader”. Žinoma, net ir tai suvalgė porą dienų po kurių buvo galima šiaušti tiesiai į Šiaurę, kur susikaupusi absoliuti dauguma man siųstų rekomendacijų arba pabandyti atidirbti bilietą į Indijos pietus ir pradžiai pasižvalgyti vietoje.
Vos už 60 km nuo Chennai įsikūręs Mahabalipuram buvo akivaizdus pasirinkimas vien dėl to, kad miestelio iškilybės yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Netikrinau tiksliai, bet tie niekingi 60 kilometrų iki vietos virto įprastinėmis 2-3 valandomis kelio autobusu. Mahabalipuram iš ties nedidelis – viena pagrindinė gatvė ir šiek tiek dagiau šalutinių. Turistams labiau aktualios tos, kurios atsišakoja į vandenyno pusę – restoranai, viešbučiai, suvenyrų parduotuvėlės. Kadangi nesexi lovų (dviejų atskirų) su bendrakeleiviu iš JAV negaunam, nusigrūdam į turistinę miesto dalį. Kaina – 300 rupijų ($5) už Indiško standarto dvivietį kambarį. Visa kita – grožybės nuo ankstyvo ryto. Pirmiausia, Shore temple, kuri yra vienas iš dviejų objektų mieste už kurio lankymą reikia mokėti (250 rupijų – kol kas Indijoje kone standartinis mokestis už UNESCO paveldo objektus). Shore temple išskirtinumas kitų šio miesto įžymybių tarpe – tai vienintelis (iš granito plokščių, luitų) pastatytas objektas. Visa kita – išskaptuotos uolos arba išskaptuota olose. Ir kaip tokia, ji laikoma viena seniausių Indijoje.
Laba diena Pauliau,mes su mama labai megstame pasiskaitineti siame puslapyje,mum jis labai patinka!!!
Jus labai idomiai rasote ir grazius kadrus idedate!!Ir labai noreciau savo gimtadienio proga kuris bus kovo 21 diena nuo jusu gauti atvirlaiski…
Taigi laukiu ir aciu is anksto :D
Jusu skaitytoja Adrija :3
Labas, Adrija. Laišką aš tau parašysiu, bet gausi jį jau tik kai būsi atsidžiaugusi gimtadienio dovanomis. Dar jeigu gyventum, kur Vakarų Europoje, tada dar gal kažkaip susisuktų laiškas pasiekti tave per savaitę, tačiau į Lietuvą laiškai keliauja bent 2-3 savaites. Juoba čia, Indijoje, skirtingai nuo Europos, žmonės turi daugiau laiko, bet mažiau pinigų. Tai, kai dirbi dvigubai trumpiau, tai ir laiškus, matyt, išsiunti lėčiau. Iki ;)
Namaste! Ne, kol kas daug nuotraukų nebus. Po poros dienų turėčiau nusėsti Mumbajuje, kur tikiuosi turėti 3G internetą, va tada ir pasipils iliustruotieji kelionės įrašai. Gal net ir nuotraukos iš gatvių, ne tik iš lankytinų vietų. Nežinau, kaip kitiems, bet man bet koks fotografavimas yra darbas. Malonus, bet vis tik darbas. Todėl atpylęs foto sesiją tarp istorinių paminklų, kepinant 35C, mieste jau retai kada išsitraukiu aparatą. Pridėkim dar, kad iki Holi šventės (kovo 17-18 d.) norėjau ir kuo daugiau pamatyti Indijos pietuose ir kuo aukščiau užkopti į viršų (pietuose ši šventė faktiškai nešvenčiama) – 7 miestai/vietovės per 10 dienų yra daug. ‘skant darbo daug, jėgų – neliko.
Ir vis tik… Indija jums ne Europa ir čia “nenoriu-nefotografuoju” neveikia taip tiesmukai. Pavyzdžiui tie vyrukai viršuje. Fotografuoju sau šventyklą, kai prieina šie pajacai ir sako “photo, photo”. Įtariu klastą, bet atsipalaiduoju ir padarau nuotrauką. Tada jie man pakiša sąsiuvinį, kuriame prašo parašyti vardą, pavardę ir… aukojamą sumą. Vardą ir pavardę suraitau su malonumu, nes jau žinau, kas seks paskui. Atiduodu rašymo priemonę ir lekiu arčiau šventyklos, kai šie pajacai kažką murma apie pinigus. Kokius dar pinigus?, – klausiu. Sakau, patys prašėt foto, tai patys ir mokėkit man dabar. Lyg ir logiška.
