“Asobi Seksu” – “Citrus” [2006]
2006 05 30 / Friendly Fire

Jeigu naujasis ketvertuko iš Niujorko darbas įšautų į geriausių albumų topą, koks madingesnis muzikinis skaitalas, neabejoju, skeltų antraštę: “Asobi Seksu su triukšmu šturmavo viršūnę”. Ne, “Citrus” tai ne “death metal”, Pop su per smegenis pjaunančių gitarų pabarstukais? – Šilčiau.

“Jus vadina “shoegaze” grupe. Manai tai tikslu?” – grupės vokalistės ir klavišininkės Yuki Chikudate klausia “CMJ”. “Ir taip, ir ne” – prisipažįsta ji, bet galvoje skraidant “My Bloody Valentine” bei “Yo La Tengo” triukšmingiems ir beprotiškiems elektrinės gitaros rifams, dangų praskrodžia niekur negirdėtas seksualus, hipnotizuojantis, laisvai sklandantis japoniškas vokalas. O velnias, čia juk beveik ankstyvųjų “Cocteau Twins” reinkarnacija daranti naują įrašą Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale! Atsiprašau, panašu, kad nesąmoningai prisipažinau apie ką galvoju žiūrėdamas į Yuki veidelį neoniniame albumo lange…

Taip, Yuki, tu, tavo balsas, tempia grupę iš tų “tai jau girdėtą tūkstančius kartų” gilumų. Kartais jis primena pasivaikščiojimą basomis pievoje (“Strawberies”), kartais pasiklydusią meilę baltuose debesyse (“Thursday”, “Strings”), kartais – kaip “punk” užkariauja Japonijos šokių aikšteles (“Mizu Asobi”). Tiesa, šie saldūs žodžiai neturėtų pavergti Keiko Matsui fanų – Yuki vokalą lydi aršios, efektais perpildytos elektrinės gitaros (bandyti “Red Sea”) ir kieta, dinamiška mušamųjų sekcija. Kitais žodžiais – ne pats geriausias dalykas prieš užmiegant.

Apžvalga dedikuojama Lietuvos rinktinei dalyvaujančiai pasaulio krepšinio čempionate Japonijoje.

http://www.asobiseksu.com/
http://www.myspace.com/asobiseksu

“Casiotone for the Painfully Alone” – “Etiquette”
2006 03 07 / Tomlab

Kaip “The Russian Futurists is Matthew Adam Hart”, taip “Casiotone for the Painfully Alone” yra Owenas Ashworthas. Naktimis tokie vyrukai užsidaro miegamuosiuose ir farširuoja albumus tik jų vienų galvose skambančiais instrumentais ir tekstais. Sunku tikėtis, kad padėkų puslapyje jie dėkos 40 dalių Londono simfoniniam orkestrui, bet originalaus skambesio – galima.

Lyg Matthew Herbertas su muzikiniu manifestu “P.C.C.O.M“, Ashworthas karjeros pradžioje užsideda krūvą muzikinių pančių: “it’s all Casios”,”every song is super fucking depressing, no happy songs allowed.” ir kt. Tai veikia, bet… Muzikinės ambicijos daro savo, o ir, kaip teigia atlikėjas, 100% “Casio” dominavimas jau seniai buvo paskaičiuotas tik pirmiem 3 albumam (“Etiquette” – nr.4). Taip naujajame darbe atsiranda kelios pavienės pianino natos, gitaros rifai, gyvi mušamieji, bosas, vokalai. Bet tai vis dar įvairiais “Casio” klavišais varomas melancholiškas elektropop. Jeigu kada teko girdėti “Postal Service” “Recycle Air” eilutes “I’m feeling green like teenage lovers between the sheets”, Etiquette yra būtent tai – nuotaika, kuri trečią dešimtmetį horizonte jau matantį barzdočių perkelia į nostalgiškus jaunystės laikus. Su pakankamu kiekiu ironijos, išgrynintais ir trumpais “prisiminimais”. “Dainos apie gerą nuotaiką, gerai leidžiamą laiką, peržengia nuobodumo ribas” – teigia Owenas Ashworthas – “Yra milijonai būdų parašyti liūdną dainą”. Klausai disco dvasia atsiduodantį “Scattered Pearls” ir supranti, kad tiesa jo pusėje – liūdesys gali ne tik pribaigti, bet ir išjudinti, pažadinti.

Taip ir džliūdina “Casiotone for the Painfully Alone” klausytojus. Kartais padeda “The Rapture”, “Xiu Xiu”. Kai kam atrodo, kad tai vienas įdomesnių albumų šiais metais.

http://www.cftpa.org

„Mew“ – „And The Glass Handed Kites“.
EU: 2005 09 26 / BMG
JAV: 2006 07 25 / Sony

Švęsdamas vieno mano mylimiausių 2005 albumų išleidimą JAV rinkai (liepos 25 d.), leidžiu pacituoti savo mintis išdėstytas “Delfi”:

„Nenuoseklus albumas“, „Pirma pusė gera, bet vėliau „chebra“ visai nusivažiuoja“ – to neprikiši naujajam kolektyvo iš Danijos darbui. 54 minutės praplaukia kaip viena daina. 14 kompozicijų surištos idėjine, muzikine ir emocine prasme – klausyti jas „shuffle“ per „Winamp“ – tai švaistyti laiką veltui. „And The Glass Handed Kites“ sudėta visa, kas geriausia dream noise pop žanre – nuo „M83” ir „Sigur Ros“ sklandymo debesyse iki „My Bloody Valentine“ elektrinių gitarų.

http://www.mewsite.com

Herbert – “Scale” [2006]
K7/ 2006 05 29

Besiginčijant ar “Radiohead” albumas “Kid A” yra elektronika, svarstant ar Sufjanas Stevensas neišsisems su konceptualiais JAV valstijoms dedikuojamais albumais ir prisimenant, kad pernykštis prisipažinimas, jog “Plat Du Jour” veža, sulaukė skeptiškų kai kurių pažįstamų reakcijų…

Iš kelių mėnesių senumo archyvo keliu Matthew Herberto (ant viršelio – tiesiog Herberto) bylą. Įdomus jis jau vien savo muzikos kūrimo filosofija-manifestu – “P.C.C.O.M“. Klausai ir gali būti tikras, kad tavo ausyse – originalių, unikalių garsų rinkinys. Žinoma, tai tik sausa statistika, bet… 732 – būtent tiek “samplų” šaltinių panaudota “Scale”. Vien tik

Sufjan Stevens – “The Avalanche”
Asthmatic Kitty / 2006 07 11

Po daugybę metų trukusių eksperimentavimų, Sufjanas Stevensas atrado savo stilių: akustinė gitara, bandža, lauko orkestro pučiamieji, kelios pianino natos, ramus vokalas, vis tik kartais sugebantis pereiti į falsetą, ir tekstai, kuriuose istorijos tampa didžiausios vertės asmeninėmis dramomis. Bent jau aš jį vertinu už tai.

Tikriausiai už stiliaus unikalumą, pernykštis Sufjano albumas “Illinois”, muzikinės žiniasklaidos ir buvo išrinktas vienu geriausių metų darbų. Šiemet gi, kritikai pasidalino į dvi stovyklas. Pirmieji tarkuoja Sufjaną už kartojimąsi, antrieji – svaigsta vien nuo minties, kad